Sometimes
I hate most of the things
but not you.

Sometimes, when life is hard,
I think about you.
And it gets easier.

I remember your smile.
Your joy, your enjoyment of life.
I remember as we talked.
And I feel better.

Not much do people need.
Do they?

Like this but other way around

Nusišypsok. Įkąsk. Žvygtelėk. Pabėk. Sustok. Pažvelk. Priversk mane atbėgti, paimti Tave į glėbį ir mylėti. Būk nuostabi, nepakartojama ir žavi. Nusišypsok… Gera būti dviese neaprėpiamuose laukuose. Argi ne?

Pasaulis yra mano,
o aš esu pasaulio.

…

Tu paskendus saulėj,
o aš – paikoj apgaulėj.

Bet man patinka turkštis,
taškytis burbulais.
Aplinkui srūva upės
žavingais sukūriais.

Apgaulė neklastinga,
ji apskelbia save.
Apgaulė man patinka,
jin dvelkia šiluma.

Ji rožinės spalvos,
ir laipsnių nemažai.
Nors imk ir gerki ją,
kol sprogs tau viduriai.

Ech, aš susilaikau.
O kas, jei pasibaigs?
Ir kuo gi džiaugsiuos aš
tūžmingais vakarais…

Jei pasibaigs apgaulė,
tai tau juk nebeleis
nieks maudytis toj saulėj
rėksningaisiais rytais.

Nes jeigu tu be saulės,
o ir apgaulė be manęs,
tai kam gi mums pasaulio,
kuriam priklausom mes nebe.

…

Pasaulis yra Tavo,
o aš esu pasaulio.
Pasaulis yra mano,
o tu, dar jo, pasaulio ;*

def keistas_gyvenimas
  undo or redo
  divide(me) by(zero) \
    until we.are_two?

  if SyntaxError:
    lets try(it).again

  do_not(just(:surrender)) \
    while living?(:for_sure)

  cause(youll).be_rewarded \
    with('treasures' & 'joy')

  the_life.will!(be_happy)
  tommorow.will_come! \
    and SUN.will(shine(:brightly))
  as(we, :become => one)
end

if __FILE__ == $0
  keistas_gyvenimas()
end

Kairėj manes sedėjo antis. Žalia, žalia antis. Na gal ir nevisai žalia, žalia buvo tik jos galva, bet šiaip tai ji buvo neišpasakytai graži. O aš sedėjau… Ir stengiausi nejudėti.

Keista buvo tai, kad nors aš čia kiurksojau jau visą dieną, antį šalia savęs pamačiau tik dabar. Jeigu mielas skaitytojau susidomėjai, kur gi aš esu, tai atsiprašau už užmaršumą ir tuojaus pasipasakosiu, tik turėki kantrybės. Kaip jau sakiau, keista buvo tai, kad antį pamačiau tik dabar. Sėdinčią. Tyliai. Ramiai. Ar išvis kada nors matei ramiai ant žolės šalia taves sėdinčią antį? Ne? Va aš irgi pirmą kartą mačiau. Todėl tykiai tykiai tupėjau ir mąsčiau ką gi toliau daryti.

Tupėjau aš šalia upelio. Jis tyliai čiurleno bėgdamas pro šalį, o aplinkui lingavo smilgos ir trauklapiai. Kažkur čirpseno paukščiai, o aš sedėjau ištiesęs kojas ant smelėto jo kranto ir mėgavausi saulės šviesa krintančia man ant pėdų.

Nuostabi diena pasitaikė. Nei karšta, nei šalta. Pats tas ramiam pasisedėjimui. Netgi, ko gero, buvau užmigęs! Nes kitaip tikrai būčiau pastebėjęs antį. Tą pačią žavią, žalią antį…

- Laba diena, panele Antie, – kreipiausi į ją.

Ji tik pamirksėjo savo akimis ir ištarė “Kvakt”, lyg sveikindamasi. Bet nepabėgo. Net nesiteikė atsisukti. “Pižonė” – pamaniau.

- Nuostabi diena sedėti prie upelio, ar ne, panele Antie? O gal derėtų į jus kreiptis ponia?

Galite vadinti mane išprotėjusiu, bet man rodos jinai atsakė “ne”. Kaip kitaip galima interpretuoti jos galvos papurtymą? Tiesiog paprastu nusipurtymu, standartiniu antišku niekuo neįtartinu reikalu? Na jau ne, kažkas įdomaus…

Kaip manote, ar labai keistai atrodo vaikinas šalia upelio besišnekantis su antimi? Du padarai sėdintys ant žolės, bendro turintys tik tiek, kad atsitiktinai užsimanė tą pačią dieną, tuo pačiu metu, pasinaudoti ta pačia žolyte esančia prie to paties upelio. Aš pasakyčiau keistai…

Tačiau antis man patiko. Man patiko jos grakštumas, bei orumas. Ir nors iki gulbių antims toli, šioji, rodos, to visai nejautė. Nuo šios anties spinduliavo pasitikėjimas savimi. Ši antis buvo lyderė. O du lyderiai susėdę šalia gali ir pasišnekėti, ar ne?

Taip mes sedėjom ir šnekučiavomės. Aš uždavinėdavau klausimus ir pasakojau istorijas, o antis sedėjo, kvaksėjo, kurksėjo, purtė galvą, kedenosi plunksnas ir darė kitus antiškus veiksmus. Bet man atrodė, kad ji juokiasi, pritaria, nerimauja, prieštarauja, bei tiesiog palaiko pokalbį. Ir visa tai daro su neišpasakyta gracija ir orumu. Man patiko šnekėtis su šia antimi.

- Liuce! – sušuko kažkas ir aš krūptelėjau.

Apsidairiau. Jau vakarojo ir saulė pavertė debesis apelsinų griežiniais, o dangų nudažė raudonais dryžiais. Kažkur išsilakstė paukščiai, bet aš jų visai nepasiilgau.

- Liuce! Ei! – primygtinai sušuko mergaitiškas balselis.

Atsisukau. Už nugaros, ant kalvos, stovėjo mergina. Ori, grakšti, su žavinga ugnine suknele ir dar žavingesne riesta nosyte. Jos akys buvo mėlynos. Tai buvo pati nuostabiausia mergina, kurią aš mačiau savo gyvenime.

- Ghem. Norėčiau pasakyti, kad aš visai ne Liucė, o Artūras ir dar norėčiau pakviesti ateiti čia, žemyn, bei prisijungti prie mūsų. – tariau aš.

- Ne tu Liucė, kvailiuk, o antis! Bet gerai, ateisiu. – pasakė mergina. Ir nusišypsojo…

Ko gero kiekvienas vaikinas patiria TĄ jausmą gyvenime, kai viskas aplinkui pasaulyje išnyksta ir tu matai tik vieną dalyką. Maža kas tai būtų, šalto alaus bokalas, šviežios elnienos kepsnys ar… kerinti merginos šypsena. Tokia šypsena, nuo kurios tu išsiviepi lyg kvailys ir nieko negali sau padaryti. Ar žinote kam žmonėms reikalingos ausys? Kad nesišypsotų aplink galvą… Mažai trūko, kad būčiau tai paneigęs.

- Labas! Seniai čia tu su mano antimi sėdi? Nepridarė bėdos? Liucė labai mėgsta žnaibytis! – prapliupo ji.

O aš sedėjau, žiūrėjau į ją ir negalėjau atsitokėti…

- Ei! Kvailiuk! Tu čia?

- Aaaa…. Aha. Čia. Ne ne, viskas gerai. Tavo antis – išauklėta ledi, tikrai puiki antis galėčiau pasakyti. – prakutęs išlemenau aš ir pašokau stotis. – Aš – Artūras. Malonu susipažinti. – ištiesiau jai ranką.

- Malonu ir man! – ji lengvai spūstelėjo man ranką ir staigiai griebėsi anties. – Tikiuosi nesupyksi, jeigu paimsiu Liucę? Jai reikia pavalgyti ir nusiprausti prieš einant miegoti vakare.

Aš stebėjau, kaip antis ramiai leidžiasi paimama į rankas, kaip mergina ugnine suknele lipa į kalvą. Nusišypsojau.

- Palauk! Tu man taip ir nepasakei savo vardo! – sušukau aš.

Ji atsisuko:

- Žinau. – tarė ir nusišypsojo. – Bet manau sužinosi jį per kitą mūsų susitikimą, ar ne? Juk gali truputi pakentėti!

- Eh, turbūt… O kada jis bus?

- Kada nors! – džiaugsmingai suklego ji. Tiesiog matėsi, kad jai patinka mane erzinti. Keista, tačiau visiškai nepykau. – Dairykis žalios anties, aš būsiu netoliese. – Ji mirktelėjo man, parodė liežuvį ir, paėmus antį į glėbį, džiaugsmingai nubėgo į saulėlydį. Žiūrėjau į ją, kol ji dingo už kalvos, atsidusau ir susiruošiau namo.

Lėtai patraukiau namo. Braukiau kojomis per smilgas, klausiausi kaip artėjant nakčiai svirpia žiogai. Ir mąsčiau apie Ją. Apie Jos šypseną. Ir, žinoma, apie Jos antį.

Miegojau tąnakt neramiai. Galima sakyti visai nemiegojau. Galbūt buvo kalta karšta naktis, o galbūt, tik galbūt, toji mergina. O galbūt aš tiesiog nenorėjau pripažinti fakto, jog velniškai susižavėjau ja. Meilės iš pirmo žvilgsnio nėra? Ko gero ne, bet kažkodėl ji vistiek sukosi mano galvoje.

Ir nors naktis vis gi prabėgo ir gyvenimas tesėsi toliau, niekaip negalėjau pamiršti Jos. Kadangi upelis buvo visai netoli, eidamas šalia užsukdavau pastovėti ir pasigerėti vandens čiurlenimu. Vasara buvo šilta ir gyvenimas tekėjo lengva vaga. Valgiau braškes, avietes, vakarais susitikdavau su draugais, siausdavom, keliauavom po miškus, kalbėdavomės, bei pramogaudavau. Ir vieną dieną, kai visi kažkur dingo, patraukė mane vėl gi prie upelio.

Nuėjęs atsisėdau. Išsitiesiau paslikas ant žolės, pasirąžiau ir nukreipiau žvilgsnį į dangų. Virš manęs šiūravo medžių viršūnės, o ant jų prikibę šlamėjo žali lapai. Danguje nebuvo anei vieno debesėlio, lyg juos kažkas būtų iššlavęs. Net nepajutau, kaip saulėkaitoj sumerkiau akis ir užsnūdau.

Atsibudęs pamačiau kai ką netikėto. “Antį!” jau pagalvojote Jūs, mieli skaitytojai. Ką gi, nė velnio. Šalia sedėjo voverė. Ruda, žvitri voverė pūsta uodega. Pajutus, kad pabudau, ši pradėjo čirpauti ir it pašėlus pradėjo lakstyti aplink. Užšoko ant kelių. Pabandžius pagauti, pabėgo ir įsiropštė į medį už nugaros.

“Na ką gi”, pamaniau. “Dar palauk!”. Atsistojau ir jau pasiruošiau iškrapštyti tą žulikę iš jos tvirtovės.

Ir sustingau vietoje. Ant kalvos stovėjo žalia žalia antis, ori ir grakšti, o šalia jos, nei kiek nė mažiau ori ir grakšti, stovėjo mergina ugnine suknele, kuri kerinčiai šypsojosi…

Nusišypsojau ir patraukiau link jų. O voverė nusekė ir paskos. Ir visas dangus nusidažė raudona spalva, nes kažkas suvalgė visus apelsinus…

– skiriu Piratei iš Saulės Miesto

Paleisk senas svajones.
Patirk naujus sapnus.
Suraski tai, ko dar nesitikėjai Tu.
Gyvenimas juk bėga, kodėl tu ne šalia?
Jausmai užplūsta lyg audra… Gal pamažėle, gal paslapčia.

O nesuprasi niekad, ar tai tikrai gerai,
ar tai tikrai teisinga,
ar tai tikrai į gera.

O nežinosi niekad, kol nepabandysi Tu.
Patirkime šią nežinią kartu…

Juk keista, po velnių, kai viskas ritasi į nežinią.
Juk keista, po paraliais, kai sukasi gyvenimas…
Bet ką darysi juk, kad jis toks surėdytas.
Velniai nematė to, gal imkim, padarykim.

Galbūt gailėsimės, galbūt ir ne,
bet bent žinosim paslapčia nakčia,
jog mes išbandėm tai, jog mes išbandėm kelią,
kurį atradome drauge nuklydę į takelį…

- Saulėtėkio palytėtas

p.s.: nu ir ką darysi kad ne visai rimuojasi :]

Žiūrėjau kartą į dangų. Pajutau kaip prie manes kažkas švelniai prigludo. Atsisukau, bet tepamačiau vėją. Klausiu jo:
- Kur ji?
- Nežinau, – atsako vėjas. – Aš daug kur pučiu, bet per šimtus tūkstančių mylių tau skirtosios nemačiau.
Nusisuku atgal į žvaigždes. Susimąstau… Nejaugi tai tiesa?
- Bet vėjau, iš kur tu žinai, kuri kam skirta?
- Ooo… – mįslingai nusišypso jis. – tai atsiskleidžia kaip plasdena jos plaukai, kaip ji nusišypso, kai aš brūkšteliu jai per nosį, kaip ji džiaugiasi, kai aš judinu medžių lapus ir smilgas. Iš to aš suprantu, kuri tau skirta…
- Aišku… – numykiu ir panarinu nosį. Negi man ginčytis su vėju?

Sedžiu ant žolės ir žiūriu į dangų. Dangus giedras. Vasaros naktis. Ir nors man nešalta, taip norėčiau, jog kažkas priglustų.

- Ei, vėjau!
Išgirstu tylų šiurenimą smilgose:
- Ką? – plevendamas atsako jis.
- O tu negali klysti?
Aplinkui pasigirsta juokas. Juokiasi medžiai, smilgos ir nežinia iš kur atskridę raudoni medžių lapai danguje…
- Žinoma galiu… Juk aš, viso labo, tik vėjas…

Sėdžiu. Vėjo neliko nė ženklo. Aplinkui tyku, tik kažkur linksmai sau murkia katė. O jai tai kas. Tokie rūpesčiai kates užplūsta tik per morčių.

“Heh. Gerai būtų, kad tas vėjas klystu.” pamanau ir atsistojęs, braukydamas šlepetėm per nakties tamsą, patraukiu link namų… svajodamas apie tai, kaip būsim kartu. Kaip džiaugsimės smulkmenom, spygausime naktyje, kvailiosime, visi mus laikys pamišusiais ir mums niekas niekas nerūpės. Tik tu ir aš. Dviese. Na ir gal dar vėjas.

Kur gi tu?…

Nors vakar
iš patrankų
šaudė varpais.

Krizės metu
nera kaip
užpildyt šratais.

Mes tikim
vis gi
rytojum šviesiu.

Nors krenta
varpai dangaus
gausmu baisiu.