Gyvenimas yra trumpas ir neteisingas. Ar verta del jo pergyventi?

  Makrėjus liguistai nusišypsojo, nužvelgė visus iš eilės ir tarė:
  - Skubėkit! Skubėkit! Negaiškit, ponios, ponai ir kiti – visų rasių, tautų ir tikėjimų! Trys puikiai pasirengusios komandos netrukus pradės lenktynes užrištomis akimis, jų metu mėgins nužudyti viena kitą, besivydamos padarus, kurie būtinai suvalgys nugalėtojus! Taip, visų rasių ponai! Nepraleiskit… Kvintarų mataratono!
  “Užsičiaupk, Džimi!” subarė Grysta.

- iš “Demonai vaivorykštės juostoje” by Jack L. Chalker. Eridano PFAF 141.

Life is like pizza: when it’s good, it’s really good. When it’s bad, it’s still pretty good.

- via Aurimas Kisielius

fuck you, week!

- via Amy Katrina

- I want that idiot to buy me shoes. This is my little aim.
- Which one is the idiot? Cause neither of them did sound particularly smart.
- The one I like.
- When in doubt…. Anal = new shoes. It is like some universal law.
- But I want him to buy me those stupid shoes WITHOUT ME DOING A THING. Cause using some stupid laws… Well, that simply doesn’t make me a winner.
- You are trying to cheat gravity.

- via Maistas Ausims

Dieve, prašau tavęs, kad visos kalorijos nueitų į papus. Amen

– Reda

Ar pamenate? Ar pamenate save vaikystėje?

Deja, jums tektų atsakyti neigiamai. Klystumėte tvirtindamas, neva atmintimi nesiskundžiate. Iš tų migloje skendinčių, potyrių kupinų dienų atgamintumėte nebent nuotrupas, kurios padėjo suformuoti jūsų asmenybę. Prisimintumėte akimirkas, kai jautėtės gyvas, keletą kadrų iš ypatingų dienų ar momentų, kai kažkas jums padarė neišdildomą įspūdį. Bet pačios vaiksytės, kaip anuomet vienintelės būsenos, nė už ką neatmintumėte.

Bent jau įprastame pasaulyje.

Sanų šalyje jūs puikiai pamenate, ką reiškia idiotiška palaima, kuri pati jus susirasdavo ir savaime užliedavo. Pamenate, kaip bet koks daiktas galėdavo tapti talismanu, su kuriuo nevalia skirtis, ir kaip naują žaisliuką privalėdavote laikyti grea lovos, idant pabudęs kaipmat jį išvystumėte. Pamenate, kaip jausdavotės motinos glėbyje, kai ji jus apkabindavo, nes tiesiog norėdavo parodyti savo meilę, o jūs nebuvote pernelyg didelis, kad gėdintumėtės emocijų protrūkio. Pamenate, kaip vien dėl smagumo leisdavotės tekini. Pamenate, kaip jus užtvindydavo viso pasaulio energija, ir jūs pats žinodavote, jog lygiai taip pat elgsitės tiek rytoj, tiek poryt, nesitikėdavote jokių staigmenų – na, nebent malonių, – neabejodavote įveiksiąs bet kokius sunkumus. Kuriam laikui pajuntate pilnatvę, visus savo pragyventus metus, mažylį ir suaugusįjį, ūmai susikimbančius rankomis, taip tvirtai vienas kitą apglėbiančius, kad jie bemaž ištirpsta visumoje.

Jaučiatės nuostabiai, nes vaikas tebeglūdi jūsų viduje: tik jis užrakintas tolimoje, tamsioje kameroje, kur neprasismelkia šviesa, kur nėra ką veikti ir su kuo pasikalbėti. Nemanykit, jog bruku psichologinius paistalus apie “vidinį vaiką”. Kalbu visiškai rimtai. Pyplys vienišas sėdi drėgmėje ir šaltyje, tūno jūsų širdyje, bet nutolęs per tūkstantį mylių vis dar viliasi, kad vieną dieną jūs ateisite, paimsite jį už rankos ir išsivesite į šviesą, prie kokio nors upokšnio, kur judu galėsite drauge pažaisti. Tačiau taip elgtis jūs nesiruošiate.

Kas jums gyvenime atrodo svarbiausia, kas suteikia laimę?

Pavyzdžiui, meilė, galimybė kažką myėti taip stipriai, kad jūs ištiesiate rankas, trokšdamas apkabinti kitą žmogų ir pats atsidurti jo glėbyje. Arba geras maistas, gardžiavimasis kiekvienu kąsniu. Bet tai ne biologinės būtinybės. Pasidulkinimui meilės objekto nereikia, o valgyti įmanoma viską, kas nepagaminta iš metalo. Biologiniai stimulai, įkūnijantys vakarykštės dienos įnagius, kuriais bakštinami galvijai, atrofavosi vos tik nustojome kabarotis medžiais ir išmokome savo valiai pajungti traukos jėgą. Gamta žino, kad iš jos rankų išspūdome, todėl daugiau ar mažiau paliko mus ramybėje. Ji užsiima vabzdžiais bei augalais ir tenkinasi tuo, jog protarpiais, apie save primindama, mums pasiunčia virusų.

Jūs mylite dėl poreikio turėti artimą žmogų, visai kaip vaikystėje, ir pats norite būti reikalingas. Valgote, nes skonio sodrumas neleidžia jums užmiršti, ką reiškia pasitenkinimas, skausmo malšinimas. Puikiausi dailės darbai teprilygsta raudonam gelės žiedui, kurį regėjote linguojant vėjelio šuoruose, kai jums buvo dveji. Įdomiausi filmai jus tiesiog sugrąžina į jaunas dienas, kai suapvalėjusiomis akimis spoksojote į aplinkui sūkuriuojantį chaosą. Suaugus visi tie išgyvenimai prislopsta – jie pakurstomi tik tai atvejais, jei truputį pradarote kameros langelį, leidžiate išblyškusiam vaikui godžiai įsispiginti į pasaulį, sugerti šį į save, prieš atslenkant tamsai…